Apie vidinius drakonus...

Bilis gerokai nustebo, kai vieną rytą pabudęs savo kambaryje išvydo drakoną. 

Tai buvo nedidelis,  kačiuko dydžio drakonas. Drakonas laimingas pavizgino uodegą, kai Bilis jį paglostė. Berniukas nusileido laiptais žemyn pasakyti mamai. „Drakonų nebūna!“ – pasakė Bilio mama. Pasakė taip, lyg būtų įsitikinusi.

Bilis grįžo į savo kambarį ir pradėjo rengtis. Drakonas prisiartino ir pavizgino uodegą. Bet Bilis jo neglostė. Būtų kvaila glostyti galvą kažkam, ko nebūna. 

Bilis nusiprausė veidą ir nusileido pusryčiauti. Drakonas ėjo kartu. Dabar jis jau buvo didesnis, sulig šunimi.

Bilis atsisėdo prie stalo. Drakonas atsisėdo ANT stalo. Tokie dalykai namuose paprastai nebuvo leidžiami, bet Bilio mama nelabai ką galėjo padaryti. Ji juk jau pasakė, kad drakonų nebūna. Ir tam, ko nebūna, negali liepti nulipti nuo stalo.

Mama iškepė Biliui blynelių, tačiau juos visus suvalgė drakonas. Mama iškepė dar. Tačiau drakonas suvalgė ir šiuos. Mama vis kepė blynelius, kol jai baigėsi tešla. Biliui teko tik vienas blynelis, bet jis pasakė, kad šiaip ar taip, tik tiek ir tenorėjo.

Bilis užlipo laiptais aukštyn išsivalyti dantų. Mama ėmėsi tvarkyti stalą. Drakonas, kuris jau buvo kiek didesnis už mamą, patogiai įsitaisė ant kilimėlio prieškambaryje ir užmigo. 

Kai Bilis nusileido laiptais žemyn, drakonas buvo užaugęs tiek, kad užėmė visą prieškambario erdvę. Bilis turėjo keliauti aplink, per svetainę, kad patektų ten, kur buvo jo mama. „Aš nežinojau, kad drakonai auga taip greit!“ – pasakė Bilis. „Drakonų nebūna!“ – tvirtai atsakė mama.

Norėdama susitvarkyti namuose tądien mama sugaišo visą rytą, drakonui nuolat kliūvant po ranka… Ji turėjo išlipti pro vieną langą ir įlipti pro kitą, kad patektų iš vieno kambario į kitą.

Vidury dienos drakonas jau užpildė visą namą. Jo galva kyšojo pro pagrindines duris, uodega buvo išlindusi pro galines, ir namuose nebeliko jokios erdvės, kurioje nebūtų drakono.

Kai drakonas pabudo, jis buvo alkanas. Pro šalį važiavo kepyklos autobusiukas. Šviežios duonos kvapui tiesiog neįmanoma buvo atsispirti.

Drakonas nubėgo žemyn gatve paskui autobusiuką. Savaime suprantama, ir namas kartu su juo, it koks sraigės kiautas.

Nešinas laiškais šeimynai kaip tik artinosi paštininkas, kai visas namas pralėkė pro jį ir pasileido gatve žemyn. Paštininkas keletą kvartalų vijosi namą, bet negalėjo jo pavyti.

Kai per pietus namo sugrįžo Bilio tėtis, namo nebuvo.  Laimei, vienas iš kaimynų galėjo pasakyti, kurioj pusėj jo ieškoti.

Bilio tėtis įlipo į mašiną ir leidosi ieškoti. Važiuodamas gatve jis atidžiai apžiūrinėjo visus namus. Galiausiai jis pamatė vieną, panašų į savo. Bilis ir jo mama mojavo pro antro aukšto langą.

Bilio tėtis drakono galva užlipo ant prieangio stogelio ir įlipo pro antro aukšto langą.

„Kaip tai nutiko?“ – paklausė Bilio tėtis. „Tai dėl drakono“ – atsakė Bilis. „Drakonų…“ – pradėjo sakyti mama. „Drakonas YRA!“ – nenusileido Bilis – „labai didelis drakonas!“  Ir Bilis paglostė drakonui galvą.

Drakonas laimingas pavizgino uodegą. Tuomet, greičiau nei kad užaugo, drakonas pradėjo mažėti. Netrukus jis vėl buvo kačiuko dydžio.

„TOKIO dydžio drakonas man visa nekliudo“, – pasakė mama. „Kodėl jis turėjo užaugti toks DIDELIS?“

„Nesu tikras“, – atsakė Bilis, – „bet manau, jis norėjo būti pastebėtas.“

Versta iš: Jack Kent „There`s No Such Thing as a DRAGON“,  pirmas leidimas Western Publishing Company, Inc., 1975

Visi susiduriame su sunkumais. Pirmas žingsnis, norint neleisti jiems užaugti, – juos pastebėti ir „paglostyti drakonui galvą“. Svarbu nevengti ir neignoruoti to, kas sunku, o ieškoti sprendimų, net jei tai nemalonu, nesmagu ar kelia baimę. Jei laiku neatkreipsime dėmesio, „drakonas“ gali paversti mūsų gyvenimą chaosu, nors iš tiesų galbūt jis tiesiog „nori būti pastebėtas“.

Mokyklos psichologai, 2025 m. kovas