Vilniaus Antakalnio progimnazija

Traumai jautri pedagogika ir įtrauktis

Atidarydama simpoziumą Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė Dr. Elvyra Galkienė pristatė naujausius mokyklų tyrimus apie vaikų traumines patirtis. Remdamiesi šių tyrimų ir kitais duomenimis mokslininkai pakartotinai kelia mokyklų transformavimo klausimą ir kalba apie būtinybę pertvarkyti mokyklos ugdymo procesą mokinių įvairovei, taikyti universalų dizainą mokymuisi. 

Nuo karo Ukrainoje pabėgusių vaikų mūsų šalyje turėjome jau po dviejų dienų nuo karo pradžios, o šiuo metu mūsų mokyklose mokosi jau apie dešimt tūkstančių ukrainiečių. Nors simpoziumas buvo skirtas pirmiausia karo traumų kontekstui, kalbėta ne tik apie karo traumas patyrusių mokinių Lietuvoje realybę, bet ir apie tai, kad mūsų mokyklose besimokančių mokinių tarpe visuomet yra gana daug įvairias traumas patyrusių vaikų.  Sukrečiantys gyvenimo įvykiai, kad ir reikšmingas atsiskyrimas nuo tėvų ankstyvesniame amžiuje, nepriežiūra, smurtas, kitos gyvenimo situacijos, pažeidžiančios bazinį saugumą, o taip pat ir mokyklose patiriamos patyčios, netinkamas mokytojų elgesys, tikėtina, lems tokio vaiko sudėtingesnį funkcionavimą ir mokykloje, dalyvavimą ugdymosi procese. 

Turint omenyje bendrai mokyklose besimokančių traumas patyrusių vaikų gausą, švietimo įstaigų bendruomenėms taip pat svarbu turėti žinių ir gebėti atpažinti trauminių patirčių patirtis, žinoti kaip reaguoti, padėti nurimti ir grąžinti tokius vaikus į ugdymosi veiklas.  

Ukrainos Nacionalinio Technologijų universiteto Profesorė Yuliana Lavrysh dalinosi itin svarbiomis žinutėmis mokytojams apie tai, kaip trauma gali reikštis mokinių elgesyje. Įprastos reakcijos streso akivaizdoje, bėgti, kovoti ar sustingti, traumas patyrusių vaikų elgesyje dažnai (kartais netikėtai) gali pasireikšti, pvz., kitų vengimu, užsisvajojimu, netinkamu elgesiu, prieštaravimu, triukšmavimu, juokdario rolės prisiėmimu, ar vangumu, atsisakymu kalbėti ir pan. Tai pagrindinė kylanti rizika — kai traumos sąlygotas elgesys (arba užsieniečių mokinių kalbos lygis) palaikomas menkais gebėjimais ar netinkamu elgesiu. Pradinių klasių mokinių elgesyje kaip dėl turėtų traumuojančių patirčių gali pasireikšti galvos ir pilvo skausmai, dėmesio sutelkimo sunkumai, kognityvinių funkcijų susilpnėjimas. Vyresnėse klasėse, 12-15 metų mokinių elgesyje tai gali būti atsitraukimas, dirglumas, konfliktai su bendraamžiais, taip pat sunkumai kuriant ir palaikant santykius su bendraamžiais. 

Atpažinus ar įtarus, kad mokinio elgesys ar savijauta gali būti trauminių patirčių pasekmė, reiktų pastebėti, padėti mokiniui sugrįžti į dabartinį momentą, įsižeminti, nurimti, ir pagal poreikį kreiptis į specialistus. Svarbu padėti mokiniui vėl pasijusti saugiai, o tai padeda padaryti ir tinkama kūno pozicija, tvirta atrama kūnui, sureguliuotas kvėpavimas, įvairūs į ”čia ir dabar” momentą sugrąžinantys, savo kūną padedantys pajusti pratimai.

Profesorė Yuliana Lavrysh dalinosi, kad karo traumas patyrusių mokinių įtrauktis reiškia ne tik pritaikytą ugdymą, bet ir emocinį palaikymą, taip pat tarpkultūrinį tarpininkavimą (su šeima), turint omenyje kultūrinius, kalbos skirtumus. Tuo tarpu kai įprastai mokinių sėkme laikome jų dalyvavimą ir pasiekimus, karo traumas patyrusių vaikų sėkmė yra saugumas, priklausymo jausmas, tęstinumas ir mokymąsis. Įtrauktis krizėje yra seka, procesas, tai juk ne tik vietos mokykloje suteikimas. Ugdymo įstaigų darbuotojams svarbu gebėti atpažinti traumą, suprasti, tinkamai reaguoti ir išvengti re-traumatizavimo (pakartotinio sugrįžimo į nesaugumą, stresines būsenas).  

Akademinės bendruomenės keliamam mokyklų transformavimo poreikio klausimui siūloma jau ko gero gerai žinoma Universalaus dizaino metodika, kuri remiasi požiūriu, kad kiekvienas mokinys unikalus, ir kad visi yra skirtingi. Taigi neturėtų būti jokio standartinio reikalavimo ugdymuisi, tačiau turėtų būti suteikiamos sąlygos kiekvienam mokytis savitu būdu. Simpoziume kalbėta apie tai, koks svarbus ugdymo sistemos pritaikymas taip, kad kiekvienas jaustųsi gebantis mokytis, taip pat bendradarbiavimo skatinimas nuo pat ikimokyklinio amžiaus, empatijai ugdyti ir draugysčių kurimuisi, kad klaidos turėtų būti traktuojamos kaip mokymosi proceso dalis, o vertinimas toks, kuris anuliuotų bausmes ar pažymių baimę. Kiekvienas, visi vaikai gali patirti sėkmę. 

 

Nuotraukos:
Iš interneto

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos
  • Mokiniams
  • Mokytojams
  • Tėvams
  • Elektroninis dienynas
Naujienų archyvas